Istorija apie Claire
Didžiąją savo dvidešimtmečio dalį buvau ta moteris, kurią žmonės pamiršdavo sutikę.
Didžiąją savo dvidešimtmečio dalį buvau ta moteris, kurią žmonės pamiršdavo sutikę.
Ne liūdnu būdu. Turiu draugų, darbą, gyvenimą. Bet būdavau kokiame nors darbiname renginyje ar draugo gimtadienyje, po trijų gėrimų kažkieno įkurtuvėse, ir stebėdavau, kaip kitos moterys tiesiog įsitvirtina. Jos ką nors pasakydavo, ir prie stalo visi pasilenkdavo klausytis. Jos nueidavo, ir matydavosi, kad kitas žmogus jas prisimins.
Aš nueidavau ir išsisklaidydavau. „Claire? Aukštoka, rudi plaukai?“ Nieko.
Anksčiau maniau, kad sprendimas yra asmenybė. Kad turiu būti juokingesnė arba greitesnė, iš tų žmonių, kurie visada turi paruoštą istoriją. Aš nesu toks žmogus. Tą akimirką sustingstu, o tada tobulą repliką sugalvoju automobilyje pakeliui namo, lyg kokia kvaila.
Taigi kažkuriuo metu nustojau stengtis būti įsimintina ir tiesiog bandžiau būti maloni. O tai, jei atvirai, yra mandagus būdas būti nematomai.
Man prireikė gėdingai daug laiko tai suprasti.
Moterų, kurių pavydėjau, ne visos buvo garsesnės už mane. Tiesą sakant, kai kurios jų buvo net tylesnės. Bet beveik kiekviena iš jų turėjo kažką, kas duodavo priežastį pradėti kalbėti. Žiedą su istorija. Tatuiruotę, apie kurią norėjosi paklausti. Viena mano draugė ant kaklo nešioja mažytį auksinį dantį ir prisiekiu, pusė jos pokalbių prasideda nuo to, kad kas nors sako: „Gerai, turi man papasakoti apie tą dantį.
Jos turėjo duris. Žmonės galėjo į jas pabelsti.
Aš jų neturėjau. Buvau lygi siena. Pakankamai graži pažiūrėti, bet nebuvo už ko užsikabinti.
Ir štai dalis, kurios nenorėjau pripažinti: beveik neįmanoma įsiminti, kai žmonėms nedavei nieko, ką jie galėtų apie tave prisiminti. Mes „būti įdomiam“ laikome tarsi tai būtų asmenybės bruožas, su kuriuo gimstama. Dažniausiai tai tiesiog vienas matomas dalykas, apie kurį kažkas gali paklausti.
Kaip išsprendžiau problemą
Po savaitės ji parašė man el. laišką visai nesusijusia tema ir pradėjo nuo „tikiuosi, kad susigrąžinai vietą prie lango“.
Ji prisiminė mane. Iš to 45 sekundžių pokalbio apie kavos puodelį."
Tada pridėjau dar vieną pakabuką. Mažą lėktuvėlį, prisimindamas kelionę, į kurią išvykau vienas ir kuria tyliai didžiavausi. Tada mažą knygelę. O paskui vieną, kuris yra vidinis juokelis, kurio neaiškinsiu, nes jis mano.
Ir klausimai vis nesiliovė. Ne iš serijos „žiūrėkit į mane“. Viskas kartu tėra kelių sagų dydžio. Bet ji yra tiesiai čia, kai laikai stiklinę ar stumdi užrašų knygelę per stalą, ir žmonėms pasidaro smalsu. „O kas čia?“ Ir aš jiems papasakodavau kokią trisdešimties sekundžių istoriją, o ta istorija visada iš tiesų buvo apie mane. Vieta, kurioje buvau. Dalykas, kurį myliu. Metai, kuriuos ištempiau.
Aš nevaidinau įdomumo. Aš tiesiog daviau žmonėms, kur pasibelsti.
Mano istorijai užbaigti
Manome, kad įsimintini žmonės tiesiog tokie gimė. Na, kai kurie iš jų tikrai tokie. Tačiau daugelis tiesiog perprato, tyčia ar atsitiktinai, kad nebūtina būti garsiausiam žmogui kambaryje. Reikia būti tuo žmogumi, su kuriuo kitiems yra priežastis kalbėtis ir kurį jie turi priežastį vėliau prisiminti.
Nepastebimumo neištaisysi tapdamas didesnis. Jį ištaisysi duodamas žmonėms vieną tikrą dalyką, apie kurį jie gali paklausti, ir už jo slypinčią tikrą istoriją.
Aš vis dar nesu garsiausias žmogus vakarėlyje. Geriausias savo frazes vis dar sugalvoju automobilyje. Bet jau daugiau nei metus niekas manęs nebevadina „gan aukštas, rudi plaukai“.
Dabar aš tas, kuris turi apyrankę. Man tinka.
Claire minima detalė:
Nerūdijančio plieno itališka charm apyrankė išgyvena nedidelį sugrįžimą. Ją susikuri vieną charm po kito, ir kiekvienas kažką reiškia. Atspari vandeniui, netamsėja ir iš mūsų sandėlio Italijoje išsiunčiama per 24 valandas.
Neskubėkite. Pirmiausia apsižvalgykite!